Kun. Laurynas Visockas

PASTORACINË PARAPIJIEÈIØ LANKYMO PRAKTIKA

2010 m. Vilniaus Šv. Juozapo kunigø seminarijoje buvo sëkmingai apgintas mokslinis darbas „Pastoracinës parapijieèiø lankymo praktikos atgaivinimo Lietuvoje gairës“, kuriame gilinamasi á vadinamojo parapijieèiø kalëdojimo iðtakas, teologiná pagrindimà ir pastoracinæ naudà. Darbo vadovas – mons. dr. Algirdas Jurevièius.

Ar sielovadinis aplankymas, vadinamasis kalëdojimas, yra pareiga, ar tik galimybë? Be abejo, kalëdojimas pirmiausia yra Baþnyèios pareiga, nurodyta Katalikø Baþnyèios kanonø teisëje. Kalëdojimo pareigos aktualumas ðiandienos pastoracijoje ir jo nepamainoma vertë kyla ið paties Jëzaus veiklos pavyzdþio. Ši pareiga yra misijinio pobûdþio, ji paties Vieðpaties Jëzaus Kristaus ásakyta apaðtalams – per juos vyskupams ir kunigams, taip pat ir tikintiems pasaulieèiams, taigi perduota Baþnyèiai. Toks sielovadinis apsilankymas yra suprantamas kaip priemonë evangelizuoti parapijieèius, gyvenanèius konkreèios parapijos teritorijoje. Taip pat tai galimybë þmonëms, kurie dël ávairiø prieþasèiø prarado ryðá su Dievu ir Baþnyèia, vël Dievo vedamiems gráþti á tikëjimo ir Baþnyèios gyvenimà.

Atkreipdamas dëmesá á tikinèiøjø maþëjimà Baþnyèioje ir vis brandesná jø amþiø, noriu atrasti bûdà, kuris bûtø gal ir neiðskirtinis Baþnyèios pastoracijoje, bet atgaivintas atneðtø tinkamø vaisiø. Ieðkojimo kelyje gimë mintis gilintis á kalëdojimo tradicijà Lietuvoje, kuri vykdoma, bet kartu apie jà yra maþai þinoma.

Per septyneriø metø liturginæ pastoracinæ praktikà ávairiose parapijose artimiau susipaþinau su kunigø ir pasaulieèiø poþiûriu á kalëdojimo tradicijà. Pastebëjau, kad kai kurie kunigai vengia sielovadinio aplankymo pareigos arba jà atlieka paskubomis ir be tinkamo pasirengimo. Kitose parapijose teko matyti tikrai tinkamà ðios pareigos suvokimà ir jos ágyvendinimà praktiðkai. Parapijieèiai su dþiugesiu laukia ir svetingai priima savo dvasiná ganytojà, su kuriuo linkæ bendrauti tikëjimo ir ðeimos gyvenimo klausimais, nepamirðta pavaiðinti stalo gërybëmis ir auka paremti Baþnyèià. Toks dvasininko vizitas parapijieèiams yra natûralus, nes áprastas jø ðeimose, taip pat neða dvasiniø vaisiø ir puoselëja ryðá su kunigu. Pastebëjau, kad ði sielovadinio aplankymo pareiga atneða naudà tiek ðeimai, tiek kunigui, tiek ir visai parapijos baþnytinei bendruomenei. Tik priklauso nuo to, kaip kunigas angaþuojasi ðiai tarnystei ir jà priëmæs vykdo, o parapijieèiai, tinkamai jos prasmæ suvokæ, jà vertina ir brangina.

I. Parapijieèiø lankymo iðtakos Naujajame Testamente

Naujojo Testamento tekstai liudija apie krikðèioniðkø bendruomeniø pradþià, kylanèià ið paties Vieðpaties Jëzaus Kristaus, kuris siuntë apaðtalus skelbti Evangelijos ir burti á Baþnyèios bendruomenæ atsivertusius ir átikëjusius. Krikðèioniø bendruomenes laipsniðkai imta vadinti parapijomis. Parapijos terminas kyla ið graikiðko þodþio paroikos, kuris reiðkia gyventi ðalia, vieðëti¹. Naujasis Testamentas paroikijos sàvokà vartoja kaip apibrëþimà pristatydamas pirmàsias krikðèioniø bendruomenes. Toks pristatymas pirmiausia reiðkia buvimà svetimoje ðalyje – tikinèiøjø buvimà svetur, manant, kad krikðèioniø bendruomenë ðiame pasaulyje yra keliauninkë á dangaus tëvynæ². Ið ðio þodþio vëliau kilo parapijos sàvoka (paroikia – pastovis svetimoje vietoje), kurià mes ðiandien suprantame kaip teritoriná dydá ir kaip bendruomenæ.

Apaðtalø darbø knyga ir Pauliaus laiðkai perteikia paraginimø ir priminimø bendruomenëms. Juk Kristus, bûdamas Kûno – Baþnyèios Galva, nustato bendruomenës pavidalà ir esmæ, kad dalyvavimas Kristaus Kûno draugystëje paðventintø narius: „Dievo ðventovë ðventa, ir toji ðventovë – tai jûs“ (1 Kor 3, 17). Pauliaus raðtuose sàvoka paroikia pakeièiama kitais terminais, liudijanèiais apie kilnià krikðèioniø uþduotá: paðaukti Kristaus Šventojoje Dvasioje, jie Tëvo iðrinkti ypatingai tarnystei. Paroikia iðreiðkiama jos dvasià atitinkanèiais ávaizdþiais: „Dievo Baþnyèia“ (1 Kor 10, 32; 11, 22; 15, 9; Gal 1, 13), „Kristaus kûnas“ (1 Kor 12), „Dievo Izraelis“ (Gal 6, 16), „Naujoji Sandora“ (1 Kor 11, 25). Átikëjæ Kristø yra iðrinktosios tautos teisiø paveldëtojai, ágavæ naujà egzistencijà per Kristaus kryþiø ir prisikëlimà. Bendruomenë – parapija yra Kristaus veikimo dirva, kuri pasireiðkia ðiais bûdais: mokymu Dievo þodþiu, jo ágyvendinimu, sakramentais ir maldomis, krikðèioniðkos meilës skleidimu (plg. Mt 18, 20; Apd 2, 42). Bendruomenës nariai nuolatos ðaukiami liudyti Kristø savo veikimu, sekant Juo ir tarnaujant artimui. Jie gyvena eschatologinëmis viltimis, pereinamuoju átampos laiku tarp Kristaus prisikëlimo ir paruzijos³.

1. Jëzus Kristus – keliaujantis skelbëjas

Vienas ið pagrindiniø Jëzaus veiklos centrø buvo Galilëjos sritis. Netoli Kafarnaumo vietovës jis paðaukë keletà mokiniø: Petrà ir Andriejø bei Jokûbà ir Jonà. Jëzus skelbdavæs Evangelijà Galilëjos miestuose ir kaimuose, gráþdavo á Kafarnaumà kaip á paþástamà ir centrinæ vietà. Þinome apie Marijà ið Magdalos miestelio, esanèio arti eþero. Evangelistai mini tokias vietoves kaip Chorazinà ir Betsaidà (plg. Mt 11, 20–24), kur Jëzus buvo gerai paþástamas. Jis ið ðiø miestø tikëjosi atsivertimo, bet nesulaukë tokio atsako. Tà patá galime pasakyti ir apie Jëzaus tëviðkæ Nazaretà, kur jis pagydë tik keletà ligoniø ir stebëjosi þmoniø netikëjimu (plg. Mk 6, 1–6). Pasak Morkaus, Jëzus dukart buvo nukeliavæs á Dekapolio kraðtà, taèiau neaplankë didþiøjø miestø. Panaðiai ávyko ir Tyro bei Sidono srityse (plg. Mk 5, 1–20; 7, 31). Evangelijose minimas vienas þymiausiø miestø, kuris Jëzui buvo gerai paþástamas, tai Jeruzalë. Taèiau neþinia kaip vertinti tai, jog Jëzus vengë urbanistiniø centrø. Hipotetiðkai màstant, Jëzaus troðkimas suðaukti visà Izraelá turëjo já nuvesti á svarbiausius ir tankiausiai apgyvendintus centrus, taèiau Jëzus veikë tarp savøjø, tarp kaimo þmoniø – amatininkø, prekiautojø, ûkininkø ir þvejø. Kadangi Jëzus save tapatino su romiaisiais ir kukliaisiais, jie ir buvo jo tarnystës dëmesio centras, taèiau per tai atsiskleidë tos tarnystës reikðmingumas visam Izraeliui⁴.

Jëzaus pasiuntinybës ðerdis buvo skelbti Geràjà Naujienà. Šioji Vieðpaties tarnystë skleidësi tiek skelbiant Evangelijà susirinkusioms minioms, tiek ir lankant pavienius asmenis ir jø ðeimas. Norëdami iðskirti asmeniðkø aplankymø svarbà Jëzaus pasiuntinybëje, paþvelkime á evangelijose randamus Jëzaus vizitø apraðymus.

1.1 Bendrystës ir tarnavimo skelbimas

Jëzaus patepimas Betanijoje per vaiðes yra vienas ið iðkilmingesniø bûdø priimti sveèià. Tada, matyt, buvo ðabas ir pagal paprotá po pamaldø sinagogos lankytojai vienas kità kviesdavosi á sveèius. Betanijoje Jëzaus garbei surengtos vaiðës rodo ðeimininkø svetingumà ir dëkingumà, o tai suprantama, nes dþiaugiamasi dël Lozoriaus prikëlimo⁵. Ši vaiðiø scena yra apraðyta Jn 12, 1–8; Mk 14, 3–9; Mt 26, 6–13. Mes remsimës Evangelijos pagal Jonà apraðymu. Pietaujant Morta patarnavo, tuo metu Lozorius ir kiti vaiðinosi prie stalo. Marija atneðë nardo (brangiø tepalø) indà, iðpylë já Jëzui ant kojø ir nuðluostë jas savo plaukais.

Analizuodami ðià lankymosi namuose scenà, prisiminkime to meto vaiðiø paproèius. Ruoðiantis eiti á vaiðes, kreipiamas dëmesys á tinkamà aprangà. Atëjus prieðkambaryje buvo susitvarkoma ir einama á valgomàjá. Turtingesniø ðeimininkø namuose sveèius pasitikdavo tarnas, kuris pasveikinæs nuvesdavo vyrus á vyrø, o moteris á moterø kambarius. Sveèiams buvo plaunamos kojos, patepama aliejumi galva, o kartais ir kojos. Pagrindinio valgymo metu sveèiai valgomajame gulëdavo ant ðono, pasirëmæ alkûne⁶.

Betanijoje Jëzui surengtos vaiðës buvo ypaè ðventiðkos, nes graikiðkame tekste pavartotas þodis anacheimenon atskleidþia, kad Lozorius buvo vienas ið gulinèiø su juo prie stalo⁷. Toks ðventinis valgymo bûdas gulint ant ðono ir ilsintis galëjo bûti perimtas ið graikiðkø tradicijø, nes graikai valgydami ilsëdavosi, taèiau kasdien buvo valgoma sëdint⁸. Ypatingas Jëzui parodytas svetingumo ir ðvento meilës iðlaidumo þenklas yra brangûs nardo tepalai, iðgaunami ið augalø ðaknø, kurie kildinami ið Rytø⁹. Paprastai jais buvo tepamos ne kojos, bet galva.

Jëzus kaip mokytojas buvo kvieèiamas á daugybæ tokiø vaiðiø, per kurias sveèias – mokytojas – tardavo þodá. Smulkmeniðkà Mortos patarnavimà atskleidþia Lk 10, 38–42 iðtrauka: Morta kvieèia Jëzø pavieðëti, taip parodydama svetingumà, kuris siejasi su bendruomeniðkumu. Tuo metu, kai evangelijos formavosi, þodis diakonein buvo siejamas su krikðèioniø tarnyste. Tai randame pasakojimuose apie bendruomenæ, kur Jëzus – sveèias – yra svarbiausias asmuo, duodantis atsakymus á tikëjimo ir gyvenimo bendruomenëje klausimus¹⁰. Pastebime, kad Jëzaus buvimas kartu naujai prakalbina ir pagilina Dievo meilës ir rûpinimosi þmonëmis suvokimà. Nors Jëzaus apsilankymas kartais kà nors piktindavo, taèiau jis nevengdavo kartu su nusidëjëliais valgyti prie vieno stalo, kalbëtis ir kviesti á atsivertimà.

1.2 Tarnystës dovanos paþadinimas

Lankydamas savo bièiulius ir jø ðeimas Jëzus ne tik bendravo ir vaiðinosi, bet ir gydydavo tiek dvasine, tiek fizine prasme. Paþvelkime á Petro uoðvës iðgydymo istorijà (plg. Mk 1, 29–31): iðvadavimas ið ligos moterá paskatina tarnauti. Šis iðgydymas apraðomas su tam tikromis smulkmenomis, kurios rodo pasakojimo autentiðkumà, paremtà jo dalyviø liudijimais. Pradþioje yra minimi keturi apaðtalai (Mk 1, 16–20), pirmieji prisijungæ prie Kristaus. Kitose paralelinëse evangelijø vietose minimas tik Petras, kurio namuose buvo serganti uoðvë.

Pagal tradicijà jaunavedþiai gyvendavo su jaunojo tëvais tol, kol sukaupdavo pakankamai pinigø, kad galëtø persikelti á nuosavà namà. Pasitaikydavo, kad vaikams dar nesuaugus tëvai mirdavo. Panaðiai galëjo bûti ir Simono Petro bei Andriejaus atveju, nes jie galëjo bûti perëmæ savo tëvø namus. Spëjama, kad Simono Petro uoðvis jau buvo miræs, todël Simonas Petras su þmona priëmë á savo namus naðlaujanèià uoðvæ. Rûpinimasis ðeimos nariais bei jø globa buvo svarbus dalykas¹¹.

Nagrinëjamoje iðtraukoje autorius apraðo ligonës bûklæ – gulëjo karðèiuodama (Mk 1, 30). Parodoma, kad uoðvë buvo bejëgë ir priklausoma nuo kitø patarnavimo¹². Moteris namuose tikriausiai turëjo atskirà dalá, o kaip ligonë, matyt, gulëjo ant ðiaudø, paklotø asloje, uþsimetusi apsiaustu ir antklode. Neþinome, ar ji susirgo staiga, ar jau sirgo ilgesná laikà. Pats pagijimas ávyksta tyliai, per Jëzaus prisilietimà: „Jis priëjæs pakëlë jà uþ rankos“ (Mk 1, 31). Jëzus jà pagydo staiga, nes ligonë pasakojimo pradþioje jauèiasi silpniau, o ðtai pagydyta ji iðkart jiems patarnavo. Matome, kad Jëzus Petro namuose buvo laikomas ðeimos nariu, kitaip negalëtume suprasti moters patarnavimo: paprastai moterims bûdavo draudþiama vaiðinti sveèius¹³. Tai galioja ir pirmojo mûsø nagrinëto Jëzaus apsilankymo pas Lozoriø Betanijoje atveju. Petro uoðvës pagydymas yra vienas ið pirmøjø stebuklø, apraðytø Evangelijoje pagal Morkø. Nors jis lyg ir nelabai þavintis ar áspûdingas, taèiau tai pamokanti pradþia, nes Jëzaus stebuklai nëra parodomieji dieviðkø galiø vaizdai, bet þenklai, kurie apreiðkia jo gailestingumà ir rûpinimàsi þmonëmis. Kita vertus, tai parodo ðio ávykio tikslà: patarnaudamas Petro uoðvei, Jëzus atgaivina jos tarnavimo dvasià – gebëjimà tarnauti, o tai jà daro panaðià á Jëzø Kristø. Kaip matome, ðioje iðtraukoje Jëzus neklausia ligonës: „ar tu tiki?“ arba „ko nori, kad tau padaryèiau?“, nes pagrindinis tikëjimo stebuklas buvo jau anksèiau ávykæs, todël èia uþtenka tik Jëzaus prisilietimo¹⁴.

1.3 Iðganymo teikimas

Jëzus lankydavosi ne vien pas jam artimus þmones ar mokiniø ðeimas, bet ir pas tuos, kurie liaudies akyse buvo papiktinimas ir prieðprieða tikëjimui – fariziejus ir muitininkus. Vienà ið epizodø randame Evangelijoje pagal Lukà – tai pasakojimas apie muitininkà Zachiejø ið Jericho (plg. Lk 19, 1–10).

Jerichas buvo pasienio – muitinës – miestas, vienas ið turtingiausiø Palestinoje, ásikûræs derlingoje Judëjos dalyje. Jeriche stovëjo Erodo rûmai, todël muitai ðiame mieste buvo dideli. Muitininkø virðininkas Zachiejus nustatinëdavo muitø dydá ir ádarbindavo jam pavaldþius mokesèiø rinkëjus. Dël uþimamø pareigø Zachie¬jus galëjo susikrauti nemaþai turto ir neapgaudinëdamas, taèiau, atrodo, kad jis buvo sukèius¹⁵. Á muitinæ suplaukdavo ne tik pinigai, bet ir viso kraðto, ypaè Jeruzalës, þinios. Jëzui su mokiniais áþengiant á miestà ir minioms já sveikinant, Zachiejus taip pat uþsigeidë já iðvysti. Dël maþo ûgio per þmones negalëdamas jo matyti jis álipo á ðilkmedá. Šios rûðies medþiø ðaknys iðsikiðusios puslankiu, o ðakos pasvirusios iki þemës, todël á já buvo lengva álipti¹⁶. Pasakymas, kad Zachiejus buvo þemo ûgio (Lk 19, 3), rodo, jog pagal regiono standartus jo ûgis buvo maþiau nei pusantro metro. Jëzus, já pastebëjæs, pasisiûlë pas já pasisveèiuoti. Šis Jëzaus þingsnis tuometiniu supratimu buvo papiktinimas, kadangi paprastai aukðtuomenë nesipraðë á kitø namus, o pamaldûs þydai nerodë noro valgyti prie vieno stalo muitininkø namuose¹⁷. Matome, jog Jëzus nesilaiko þydø ðvaros apeiginiø nuostatø, pats pasisiûlydamas ateiti á muitininko Zachiejaus namus.

Zachiejaus atsiliepimas á Vieðpaties apsilankymo malonæ atitinka Jëzaus tarnystës lûkesèius. Zachiejus paþada daugiau nei reikalauja Ástatymas: kà nors iðviliojæs ið kito turi ðiam tai sugràþinti ir pridëti 20 procentø, o tada paaukoti avinà uþ nuodëmæ (plg. Kun 6, 1–7). Tai padaræs ir atsiþadëjæs ankstesnio gyvenimo asmuo nebebuvo laikomas nusidëjëliu¹⁸. Taip turtingasis Zachiejus yra prieðprieða turtuoliui, nepajëgianèiam atsiþadëti turto ir tapti Jëzaus mokiniu (plg. Lk 18, 18–23). Anot evangelisto Luko, Zachiejus yra teisingo poþiûrio á turtà pavyzdys19. Jis ryþtasi iðdalyti pusæ savo turto vargðams suvokæs, kad turtas neturi bûti kliûtis susitikti su Jëzumi, kuris atveria kelià á iðganymà (plg. Lk 19, 9–10).

Zachiejus, kaip ir paðauktasis muitininkas Matas (plg. Mt 9, 9–13), Jëzaus galia kardinaliai pakeièia savo gyvenimà. Taip Jëzus, nevengdamas nusidëjëliø, duoda jiems galimybæ gyventi kitaip ir pagal kitokius ástatymus. Tai atskleidþia Jëzaus þvilgsná, kuris atpaþásta Zachiejuje muitininkà, bet jau kitoká – laukiantá vilties ir naujo gyvenimo. Tai ávyksta per susitikimà ir aplankymà, Jericho gyventojams murmant ir nepritariant Jëzaus poelgiui.

Apþvelgæ Jëzaus aplankytus asmenis ir namus, matome svarbø Jëzaus poþiûrá ir skelbimo bei þmoniø gydymo jø namø aplinkoje bûdà. Jëzaus ëjimas pas þmones sutelkia mûsø dëmesá á ðios tarnystës svarbà, nes tai duoda dvasiniø ir fiziniø vaisiø. Þvelgiant á ðias Jëzaus apsilankymo vietas yra aiðku, jog Dievo apsilankymo tikslas yra iðgelbëjimas.

2. Sielovadinio Jëzaus metodo apþvalga

Skelbdamas Geràjà Naujienà Jëzus atsiskleidþia kaip mokytojas, laisvai ir, kaip jam atrodo tinkama, taikantis ávairius mokymo bûdus. Jo mokyme pastebime trumpø uþuominø, tyèia neaiðkiø, kad priverstø màstyti, taip pat ir sukreèianèiø situacijø, staigiai tiesà atskleidþianèiø palyginimø, pamokomø alegorijø, kurioms suprasti reikia tinkamo nusiteikimo, o kai kur tiesioginiø pamokymø. Iðsirinkæs mokinius Jëzus juos moko ieðkoti iðminties ir atsakymø ávairiais bûdais. Kaip mokytojas jis savo tikslams atskleisti naudoja Šventojo Raðto tekstus: juos klausytojams primindamas, ágyvendindamas, atsakydamas prieðininkams citatomis á jø citatas, kaip ginklà pritaikydamas sau iðtraukø pranaðystes ir simbolius, skleisdamas savo paties mokymà, ne kad panaikintø Ástatymà ar pranaðus, bet kad juos ágyvendintø (plg. Mt 5, 17).

Dievo karalystës slëpiniams paaiðkinti Jëzus pasitelkia kûrinijos groþá ir gamtos ávaizdþius. Jis kalba apie kalnus, vynmedþius, javus, dangaus paukðèius ir ganyklø kaimenes. Tai yra puiki proga ákvëpti ir pamokyti þmones per paprastus dalykus, per jø aplinkà ir jos suvokimà. Jëzus kreipë dëmesá ir á þmogaus gyvenimà bei kasdienæ patirtá, kurioje viskas susijæ su gyvenimo tikrove, dþiaugsmu ir iðbandymais. Gyvenimo tikrovæ Jëzus matë augdamas ir mokydamas; Jis jà stebëjo ir pritaikë ne tik mokiniø suvokimui formuoti, bet ir jø klaidoms taisyti: „savo mokiniams skyrium viskà iðaiðkindavo“ (Mk 4, 34). Jëzui buvo paþástama ávairiø visuomenës sluoksniø situacija: darbininkø ir piemenø, prekiautojø ir mokesèiø rinkëjø, þvejø ir vynuogyno savininkø, samdiniø ir persekiojamø skolininkø, moterø, kurios deda á teðlà raugà ar eina su àsoèiais prie ðulinio²⁰. Visa tai Jëzus panaudojo þmoniø màstysenai ir kartu tikëjimui þadinti. Taip Jëzus visiems þmonëms skelbë Dievo buvimà tarp jø.

3. Apaðtalai – keliaujantys Evangelijos liudytojai

Pristatæ Jëzø kaip mokytojà, panagrinëkime jo sekëjø iðsiuntimà skelbti Evangelijos ir raginti atsiversti. Jëzus turëjo mokiniø ir tolimesniø sekëjø, kuriuos galime suskirstyti á tris grupes: a) artimiausi mokiniai – apaðtalai, kuriø buvo dvylika, b) kiti mokiniai ir sekëjai ir c) Jëzaus ðalininkai bei rëmëjai²¹. Mes bandysime analizuoti dvylikos apaðtalø (plg. Mk 6, 7–13) ir septyniasdeðimt dviejø mokiniø (plg. Lk 10, 1–12) siuntimà skelbti Gerosios Naujienos. Dvylikos siuntimas – tai Jëzaus misijos plëtimas. Nors Jëzus iðsiuntë ir kitus skelbti Dievo karalystës, bet ir pats „ëjo per apylinkës kaimus ir mokë“ (Mk 6, 6b). Tai reiðkia, kad Jëzus siunèia apaðtalus ir taip sustiprina savo veiklà realizuodamas Tëvo jam patikëtà planಲ. Jëzus pirmiausia daro tai, kà ásako; pirmiau negu þodþiais, jis visuomet moko darbais: „Að jums daviau pavyzdá, kad ir jûs darytumëte, kaip að jums dariau“ (Jn 13, 15). Dvylikos iðsiuntimo momentas leidþia juos teisëtai vadinti apaðtalais, t. y. ágaliotais asmenimis, kalbanèiais ir veikianèiais Jëzaus vardu²³. Dvylikos skaièius iðreiðkia visos Izraelio tautos, sudarytos ið dvylikos giminiø, atstovavimà. Tai reiðkia naujojo Izraelio pradþià. Siuntimas po du turi praktiniø motyvø: pagalba vienas kitam, didesnë skelbimo vertë ir tikresnis galiojimas, kaip reikalavo þydø tradicija²⁴. Po du yra daugelio pradþia, tai – bendruomeniø uþuomazga. Ši uþduotis nëra asmeninë, bet vykdoma Vieðpaties pavedimu kartu su kitais. Matome, kaip Jëzaus bendraþygiai, iðmokæ bûti su juo, iðleidþiami likti kartu jo vardu, mokydami ir kitus taip daryti²⁵. Jëzaus pamokymai apaðtalams apima ir neturto ásakymà, kuris leidþia jiems kelionëje visiðkai pasitikëti Dievu. Pasitaiko atvejø, kai atsisakoma priimti skelbëjus á namus. Tuomet nupurtomos dulkës nuo kojø, kaip liudijimas prieð tø namø gyventojus. Kartais ne pavieniai gyventojai, bet iðtisi kaimai ar miestai nepriimdavo Gerosios Naujienos skelbëjø²⁶. Tuomet apaðtalai raginami palikti nesvetinguosius ir vykti toliau ieðkoti tø, kurie noriai klauso Gerosios Naujienos. Šis dvylikos iðsiuntimo epizodas nurodo Dievo suteiktà Jëzui paðaukimà skelbti, kuriuo jis dalijasi su savo mokiniais, duodamas galià tæsti jo darbà²⁷.

Jëzaus mokiniai yra ne tik dvylika, bet ir septyniasdeðimt du, kuriuos Vieðpats siunèia atlikti tos paèios misijos. Šiø mokiniø iðsiuntimà randame tik Luko evangelijoje (plg. Lk 10, 1–12). Septyniasdeðimt dviejø skaièius þymi septyniasdeðimt tautø (Pr 10) arba septyniasdeðimt vyresniøjø (plg. Sk 11, 16. 17. 24). Septyniasdeðimt dviejø mokiniø bûrys siejamas ir su kitose vietose minimais mokiniais, todël nëra pagrindo manyti, kad Jëzaus mokiniø buvo tik septyniasdeðimt du, nes tikslus mokiniø skaièius nëra þinomas. Juos, kaip ir apaðtalus, Vieðpats iðsiuntë „po du“ (Lk 10, 1). Þinomiausia Naujojo Testamento misionieriø „pora“ yra Paulius ir Barnabas (plg. Apd 13), bet bûta ir kitø „porø“. Siøsta po du greièiausiai praktiniais sumetimais: keliaujant dviese lengviau ir saugiau mokyti, toks liudijimas turëjo didesnæ átikinimo galià ir institucijos bruoþà (plg. Ást 19, 15). Jëzaus siunèiami mokiniai ëjo á visus miestus ir kaimus, á kuriuos vëliau jis pats ketino vykti, todël mokiniø pasiuntinybë yra susijusi su kelio paruoðimu Jëzaus atëjimui. Panaðiai kaip dvylika gavo specialø pamokymà prieð iðvykimà á savanoriðkà misijà, taip ir ðitie yra pamokomi, kaip reikia skelbti Dievo karalystæ. Prieð suteikdamas jiems gaires Jëzus pasako palyginimà, parodantá skelbimo poreiká. Palyginime Jëzus kalba apie subrendusius javus, kurie tinkami pjauti, tik trûksta darbininkø derliui surinkti. Iðsiøstø á pjûtá laukia rimti sunkumai, nes jie keliauja kaip avelës tarp vilkø²⁸. Iðsiøstieji parodomi kaip beginkliai þmoniø prieðiðkumo akivaizdoje, nes taip krikðèioniðka misija pradeda savo naujà ramybës ir susitaikinimo erà, kurioje vilkas gyvens su avinëliu (plg. Iz 11, 6). Mokiniai skatinami praktikuoti visiðkà neturtà, taip besàlygiðkai atsiduodant Dievo karalystës veiklai ir darbams. Senojo Testamento pranaðai Mesijà vadindavo Taikos Kunigaikðèiu (Iz 9, 5), o Jëzaus pasiuntiniai yra ápareigojami, kur tik uþeitø, sakyti: „Ramybë ðiems namams!“ (Lk 10, 5). Šie þodþiai nëra tik paprastas pasveikinimas, jie tikrai suteikia Dievo ramybës palaimà ðeimininkams, jei tik jie pasirodys to verti. Mokiniai, atsisakæ bûtiniausiø kasdieniniø dalykø savo gyvenime, turëjo teisæ, kad ðiais jø poreikiais pasirûpintø tie, kuriems yra skelbiama Dievo karalystë. Kaip Kristaus darbininkai, jie yra verti savo uþmokesèio, turi teisæ gauti nakvynei stogà – namus ir bûtinà aprûpinimà (plg. 1 Kor 9, 11; Gal 6, 6; 1 Tim 5, 18). Namus, kuriuose apsistos skelbëjai, iðrinkdavo tos gyvenvietës þmonës, todël mokiniai negalëjo rinktis sau geresniø namø, negu jiems bûdavo paskiriama. Taip pat ðioje kelionëje jie negalëjo reikalauti geresniø valgiø arba atmesti tai, kas tariamai yra neðvaru, reikalauti to, kas pagal þydø paprotá ðvaru. Iðsiøstøjø mokiniø tikslas yra gydyti ligonius ir skelbti besiartinanèià Dievo karalystæ (plg. Lk 10, 9). Mokiniai, kaip ir Mokytojas, susidurdavo su atmetimu, taèiau Dievo þodis triumfuos net ir tuo atveju, jeigu skelbëjai bûtø nepriimti²⁹.

4. Krikðèioniðkø bendruomeniø lankymo svarba Pauliaus raðtuose

Apaðtalo Pauliaus asmuo ir veikla pirmøjø krikðèioniø bendruomenëse këlë didþiulá susidomëjimà: buvæs persekiotojas ir atsivertæs prie Damasko Paulius pirmiausia nukeliavo á Arabijos dykumà, o vëliau á Tarsà, kad ten vienumoje ir slaptoje pasiruoðtø pradëti Kristaus Evangelijos skelbimo pagonims misijà. Puikus Šventojo Raðto, judaizmo nuostatø bei rabinø metodo paþinimas leido Pauliui veiksmingai skelbti Evangelijà pirmiausia savo broliams – þydams, gyvenantiems diasporoje. Ne maþiau naudingi pasirodë ir ankstesni jo kontaktai su helenistine kultûra. Paulius iðsiskyrë ið kitø apaðtalø graikø kalbos bei helenistinës kultûros iðmanymu, neeiliniais gabumais, proto skvarbumu ir tuo, kad turëjo Romos pilietybæ³⁰.

Norëdami geriau paþinti ankstyvøjø krikðèioniø bendruomeniø gyvenimà, paþvelkime á apaðtalo Pauliaus veiklà kuriant bendruomenes ir jomis rûpinantis.

a. Paulius – keliaujantis skelbëjas

Paulius yra laikomas ankstyvosios krikðèionybës teologu ir Evangelijos skelbëju. Jis visø pirma buvo veiklos þmogus, apibûdinamas kaip „bëgantis“ vyras (plg. 1 Kor 9, 24; Gal 2, 2; 5, 7), taip iðreiðkiant jo apaðtaliðkàjà veiklà ir spartø krikðèionio verþimàsi á prieká. Toks jis mums parodomas ir Apaðtalø darbø knygoje – beveik visuomet esantis kelionëje. Savo misijø vieta daþniau pasirinkdamas miestus, Paulius vadovavosi praktiðkumu, nes jie buvo lengviau pasiekiami ir ten kalbëta graikiðkai. Miestai jo akiratyje buvo ir dël to, kad jis paprastai pradëdavo nuo þydø diasporos, beveik visuose didesniuose miestuose turinèios bent vienà sinagogà³¹.

Šv. Paulius daþnai sakydavo: „mano Evangelija“ arba „mano mokymas“. Šios formuluotës reiðkia Kristaus Evangelijà, pritaikytà misijoje, kurios ëmësi Paulius. Jis vienaip skelbë þydams ir kitaip skelbë pagonims, vienaip kalbëjo bendruomenei, kurià pats ákûrë, ir kitaip bendruomenei, kurià ákûrë kaþkas kitas. Bet visada akivaizdu viena: rûpindamasis bendruomenëmis, Paulius visada iðsikelia tikslà ir já ágyvendina. Apskritai galime pasakyti, kad jo pagrindinis tikslas yra Jëzus, taèiau Paulius visada matë konkreèius þmones ir konkreèius jø poreikius, todël atsiþvelgdamas á situacijà rinkosi ávairius Evangelijos skelbimo bûdus. Evangelijos pritaikymà ávairiose situacijose Paulius vadina „savo Evangelija“³².

b. Pauliaus bûdas yra stiprinti bendruomenes laiðkais

Paulius vadinamas tautø apaðtalu dël Evangelijos skelbimo daugelyje kraðtø. Apie jo tris misijø keliones suþinome ið Apaðtalø darbø knygos ir jo laiðkø. Jausdamas atsakomybæ uþ ákurtas arba lankomas krikðèioniø bendruomenes, jis ne tik gráþdavo á jas per kitas misijø keliones, bet taip pat raðë joms laiðkus, kuriuose nagrinëdavo konkreèias tas bendruomenes varginanèias problemas33. Ið pirmo þvilgsnio gali pasirodyti keista, kad, bûdamas veiklos þmogus, Paulius dar rasdavo laiko laiðkams raðyti. Pats raðymo veiksmas buvo raðtininkø amatas, jø pagalba naudojosi ir Paulius, nes jam paèiam raðyti buvo vargas (plg. Gal 6, 11). Apaðtalas Paulius naudojosi ðia komunikacine priemone – laiðkais – kaip svarbia pagalba savo apaðtaliðkajam darbui. Jis raðë jausdamas bûtinybæ bûti kartu su bendruomenëmis, manydamas, jog svarbu, kad jas pasiektø jo mintis, kuri nurodytø ávairiø konkreèiø problemø sprendimus, pamokytø, paskatintø, pataisytø, pareikðtø priekaiðtus, paguostø ir padràsintø³⁴.

Pauliaus laiðkuose bergþdþia ieðkoti sisteminio atskirø temø iðdëstymo, pavyzdþiui, mokymo apie Kristø (kristologijos), Baþnyèià (ekleziologijos), apie vadinamuosius ateities dalykus (eschatologijos) ar iðgelbëjimà (soteriologijos). Taip yra todël, kad Paulius neraðë krikðèioniðkos doktrinos vadovëliø, bet atsakydavo ir stengdavosi atsiliepti á jo bendruomenëse kylanèius klausimus ir problemas. Taigi viename laiðke randame vienà mokymo apie Baþnyèià aspektà, kitame laiðke – kità. Tai priklausë nuo bendruomenëje kilusiø sunkumø, kuriuos reikëjo spræsti. Todël galime pastebëti skirtingas pozicijas nagrinëjant tà paèià problemà. Apaðtalas kartais stipriau pabrëþia vienà klausimo aspektà, o kartais – kità, atsiþvelgdamas á bendruomenës, kuriai raðë, poreikius³⁵.

Pauliaus stilius ir þodynas nesiekia klasikinës graikø kalbos aukðtumø, taèiau jo laiðkuose atsispindi ðnekamosios kalbos nuoðirdumas ir gyvybingumas, taip didesnis svoris suteikiamas argumentø galiai, prakalbinanèiai protà bei suþadinanèiai nuostabà. Galime Pauliaus raðymo bûdui pritaikyti tai, kà jis pats pareiðkia viename laiðke apie savo skelbimà: „Kai pas jus, broliai, lankiausi, að atëjau skelbti jums Dievo liudijimo ne iðkalbingais þodþiais ar iðmintimi... Mano kalba ir mano skelbimas buvo ne átikinantys iðminties þodþiai, o Dvasios galybës parodymas, kad jûsø tikëjimas remtøsi ne þmoniø iðmintimi, bet Dievo galybe“ (1 Kor 2, 1. 4–5). Paulius, bûdamas nuolankus, apie save sako, kad jam „trûksta iðkalbingumo“ (2 Kor 11, 6), vis dëlto jo laiðkai yra aukðto poetinio lygio³⁶.

c. Pareiga iðlaikyti Dievo þodþio skelbëjà

Dievo þodþio skelbimas yra susijæs su skelbianèiøjø Þodá iðlaikymu. Skelbëjai, vykdydami apaðtalavimo misijà, tikëdavosi bûti kitø paremti, nes ðis lûkestis kilo ið jø patirties sekant paskui Jëzø. Keliaujant ið kaimo á kaimà atsirasdavo þmoniø, noriai teikianèiø valgá ir kuklø prieglobstá. Gausesnës paramos skelbëjai gaudavo ið moterø, kurios aukodavo savo turtà ir taip paremdavo kelionëse (plg. Lk 8, 1–3).

Viena ið daugelio Pauliaus skelbime svarstomø dilemø yra iðlaikymas tø, kurie rûpinasi Dievo reikalais. Paulius susidurdavæs su ðia problema, ypaè tuomet, kai kûrë naujas bendruomenes ar pradëdavo kokià nors sielovadinæ veiklà. Ið jo paties pasakymø, randamø laiðkuose, matome, kad ðis klausimas buvo ávairiai sprendþiamas. Kai kurie Dievo þodþio klausytojai susiprasdavo patys, kad skelbëjas turi ið kaþko gyventi, kà nors valgyti ir kuo nors rengtis. Jie padëdavo apaðtalui ne tik suteikdami jam paramà tà laikà, kurá jis praleisdavo pas juos, bet taip pat rëmë jo keliones bei veiklà kitur. Yra tikra, kad Pauliaus iðlaikymu rûpinosi filipieèiai, kuriems jis raðë: „Jûs, filipieèiai, ir patys þinote: kai, pradëjæs skelbti Evangelijà, iðvykau ið Makedonijos, jokia bendrija neuþmezgë su manimi davimo ir gavimo santykiø, tik jûs vieni. Jûs mano reikalams prisiuntëte aukø vienà ir kità kartà á Tesalonikà“ (Fil 4, 15–16). Su jais apaðtalas atvirauja, kad bûdavo ávairiø situacijø: „Suprantama, að visai nemanau skøstis stoka, nes iðmokau bûti patenkintas savo bûkle. Að moku gyventi vargingai ir bûti turtingas. Visa ko esu ragavæs: buvau sotus ir alkanas, turtingas ir beturtis“ (Fil 4, 11–12).

Taip Paulius skelbë Evangelijà ir toliau rûpinosi bendruomenëmis, kuriø nariai dar buvo „nesusivokæ“ dël materialiniø Baþnyèios reikalø. Bûtent tokia buvo Korinto baþnyèia37. Evangelijos skelbimo pradþioje ðiame mieste Paulius visà savaitæ dirbo Priskilës ir Akvilo dirbtuvëse, kad per ðabà galëtø tæsti savo evangelizacinæ veiklà (plg. Apd 18, 3–4). Tik Timotiejaus ir Silo atvykimas ir jø parama suteikë galimybæ Pauliui turëti uþtikrintà gyvenamàjà vietà ir visà savaitæ skelbti Dievo þodá (plg. Apd 18, 5). Atrodytø, kad toks kilnus skelbëjo elgesys patraukë dar daugiau klausytojø, o vëliau laimëjo ir Korinto baþnyèios tikinèiøjø palankumà. Taèiau Pauliaus prieðininkai tokià jo pozicijà panaudojo prieð já patá. Jie pradëjo sëti abejones dël Pauliaus kaip Evangelijos skelbëjo kvalifikacijos ir autoriteto³⁸. Visuotinai buvo paplitæ, kad apaðtalus iðlaikydavo Baþnyèia; Paulius ir Barnabas buvo vieninteliai, kurie nereikalavo materialinio iðlaikymo nei sau patiems, nei evangelizacinei veiklai (plg. 1 Kor 9, 4–6). Pirmiausia Paulius nurodo faktà, kad Korinte yra jo ákurta bendruomenë. To turëtø pakakti, kad Paulius bûtø vadinamas apaðtalu: „Jei kitiems ir nesu apaðtalas, tai vis dëlto jums esu, ir mano apaðtalystës patvirtinimas esate jûs Vieðpatyje. Štai mano pasiteisinimas prieð tuos, kurie mane kaltina“ (1 Kor 9, 2–3). Apaðtalas iðaiðkina korintieèiams, kad kiekvienas Dievo þodþio skelbëjas turi teisæ bûti materialiai iðlaikomas tø, kuriems patarnauja ðia (skelbimo) dovana. Taèiau jis pats to nereikalauja, kad nesudarytø kliûèiø evangelizacinei veiklai ir neatsitiktø taip, kad kokia nors þmoniø grupë neiðgirs apie Kristø tik todël, jog nesirûpino materialiniais Dievo þodþio skelbëjo poreikiais (plg. 1 Kor 9, 12). Tokia apaðtalo pozicija yra jo laisvës Kristuje apraiðka (plg. 1 Kor 9, 1. 15). Mat buvo visuotinai paplitusi praktika, kad Dievo þodþio klausytojai yra ápareigoti iðlaikyti skelbëjà. To neigëjus apaðtalas Paulius retoriðkai klausia dël kitø apaðtalø: „Argi mes neturime teisës valgyti ir gerti? Ar mes neturime teisës vedþiotis su savim tikëjimo seserá, kaip ir kiti apaðtalai ir Vieðpaties broliai bei Kefas? O gal tik að ir Barnabas neturime teisës nedirbti rankø darbo?“ (1 Kor 9, 4–6).

Paulius taip pat prisimena pasaulyje susiklosèiusius santykius. Taigi kareivis neturëtø rûpintis iðlaikymu, darþininkas naudojasi savo darþo derliumi, ganytojas – gyvuliø, kuriuos gano, pienu (plg. 1 Kor 9, 6–7). Tuo pat metu iðryðkëja rabino mokinio màstymas, kai Paulius pereina prie argumentø ið Raðtø: „Ar tai sakau vien pagal þmoniø paproèius? Argi to nesako ir Ástatymas? Mozës Ástatyme paraðyta: Neuþriðk nasrø kulianèiam jauèiui! Bet argi Dievui terûpi jauèiai? O gal jis ið tiesø taiko mums? Juk dël mûsø buvo paraðyta, kad artojas turi arti su viltimi ir kûlëjas turi kulti su viltimi gauti savo dalá“ (1 Kor 9, 8–10).

Korinte Paulius sunkiai dirbo skelbdamas Dievo þodá. Taigi jis turëjo teisæ laukti ið to vaisiø, bet, aiðku, kitokios rûðies, nes uþ triûsà dvasinëje srityje apaðtalas tikëjosi materialinio iðlaikymo39. Tad jis klausia korintieèiø: „Jei jums pasëjome dvasiniø gërybiø, tai argi didelis dalykas bûtø pas jus pjauti medþiaginiø?“ (1 Kor 9, 11). Paskutinis argumentas prisimenant pareigà iðlaikyti Dievo þodþio skelbëjà yra analogija su ðventyklos kunigø teise á dalá aukojamø aukø: „Taip ir Vieðpats yra patvarkæs, kad Evangelijos skelbëjai gyventø ið Evangelijos“ (1 Kor 9, 14).

Pauliaus poþiûris á skelbëjø iðlaikymà ir aukas yra painus, nes vienu atveju jis pats dirba, kad save iðlaikytø, kitu atveju þinome já naudojantis ðia apaðtaliðkàja teise, pvz., bûnant Korinte, kur Paulius priimdavo kitø bendruomeniø aukojamus pinigus (plg. 2 Kor 11, 8 ir t. t.), taip pat ið Laiðko filipieèiams suþinome, kad tenykðtë bendruomenë rëmë já, kol jis buvo Makedonijoje (plg. Fil 4, 14–16). Pauliaus mokymas skelbëjo paramos klausimu yra kryptingas, nes bendruomenës skatinamos remti ir iðlaikyti savo skelbëjus.

5. Jëzaus ir Pauliaus skelbimo panaðumai

Ádomu palyginti Jëzø ir Pauliø, þvelgiant á jiems patikëtos misijos vykdymo bûdus, ir atrasti esminá tæstinumà, kuris atskleidþia vienos misijos tikslà. Bendri veikimo bruoþai yra susijæ su vieninteliu tikslu – Dievo karalystës skelbimu. Jëzaus skelbimo aplinka yra Galilëja: miestai ir kaimai paeþerio regione, taip pat ir pagoniø kraðtai⁴⁰. Paulius trimis kelionëmis skelbia ir pagoniø kraðtuose, ir stiprina bendruomenes ten, kur jos jau yra ákurtos jo paties ar kitø mokiniø. Vienas ið svarbesniø bendrø bruoþø – nepasidavimas tose situacijose, kai prieðininkai kësinasi á gyvybæ: Jëzø kaltino fariziejai ir Raðto aiðkintojai, o Pauliø – netikintys ir nusistatæ prieð jo skelbiamà mokslà ir abejoniø sukeliantá Pauliaus apaðtaliðkumo klausimà. Jëzaus misija labiau susijusi su Gerosios Naujienos skelbimu, o Pauliaus kaip Jëzaus mokinio misija yra neatsiejama nuo Þodþio skelbimo, bendruomeniø kûrimo ir jø lankymo.

Naujojo Testamento tekstai áveda mus á krikðèionybës pradþià, kur Dievas per savo Sûnø ir jo mokinius þadina þmones atsiversti ir atsigræþti á Já. Taip Vieðpats per savo pasiuntinius buria tikinèiuosius á vienà ðeimà – bendruomenæ, kuri laikui bëgant turëjo kæsti persekiojimus dël tikëjimo liudijimo, kad iðlaikytø tikëjimo dovanà.

(Tæsinys kitame numeryje)

Iðnaðos

1 Plg. R. POPOWSKI. Wielki sùownik Grecko–Polski Nowego Testamentu. – Warszawa, 2006. P. 471.
2 Plg. Baþnyèios Tëvai: Antologija. – Vilnius: Aidai, 2003: Laiðkas Diognetui, p. 139; plg. Šv. Polikarpo kankinystë, p. 68.
3 Plg. Lietuviø enciklopedija, t. 21. – Boston, 1960: M. KAVOLIS. Parapija, p. 537.
4 Plg. E. S. SANDERS. Istorinis Jëzaus asmuo. – Kaunas: Šviesa, 1999. P. 108, 113, 115–117.
5 Plg. Naujasis Testamentas. – Vilnius: Katalikø pasaulio leidiniai, 2006: A. RUBŠYS. Komentarai, p. 392.
6 Plg. A. LËVANAS. Kristaus abstinencijos klausimas Šventojo Raðto ðviesoje. – Roma–Kaunas: Šv. Kazimiero draugijos leidinys, 1938. P. 73–74.
7 Plg. Grecko–Polski Nowy Testament. Ed.: R. POPOWSKI, M. WOJCIECHOWSKI. – Warszawa: Vocatio, 1997. P. 457.
8 Plg. Komentarz historyczno–kulturowy do Nowego Testamentu. Ed. C. S. KEENER. – Warszawa, 2000. P. 212.
9 Plg. J. RATZINGER/ BENEDIKTAS XVI. Jëzus ið Nazareto. – Vilnius: Katalikø pasaulio leidiniai, 2007. P. 219.
10 Plg. Katolicki komentarz Biblijny. Ed. W. CHROSTOWSKI. – Warszawa, 2001. P. 1077.
11 Plg. Komentarz historyczno–kulturowy do Nowego Testamentu, p. 84.
12 Plg. S. FAUSTI. Evangelijos atminimas ir pasakojimas. – Vilnius: Katalikø pasaulio leidiniai, 2006. P. 56.
13 Plg. F. WILLAM. Kristaus gyvenimas Izraelyje. – Vilkaviðkis: Ardor, 1993. – P. 85.
14 Plg. S. FAUSTI. Evangelijos atminimas ir pasakojimas, p. 54–55.
15 Plg. Komentarz historyczno–kulturowy do Nowego Testamentu, p. 168.
16 Plg. F. WILLAM. Kristaus gyvenimas Izraelyje, p. 214–215.
17 Plg. Komentarz historyczno–kulturowy do Nowego Testamentu, p. 168.
18 Plg. E. S. SANDERS. Istorinis Jëzaus asmuo, p. 235.
19 Plg. A. RUBŠYS. Komentarai, p. 303.
20 Plg. E. GUERRY. Pilnutinis Kristus. – Boston, 1967. P. 20–21.
21 Plg. E. S. SANDERS. Istorinis Jëzaus asmuo, p. 131.
22 Plg. L. STACHOWIAK. Komentarz praktyczny do Nowego Testamentu, t. I. – Poznañ, 1999. P. 197.
23 Plg. A. RUBŠYS. Raktas á Naujàjá Testamentà, t. II. – Vilnius: Katalikø pasaulis, 1997. P. 268, 333.
24 Plg. L. STACHOWIAK. Komentarz praktyczny do Nowego Testamentu, t. I, p. 197.
25 Plg. S. FAUSTI. Evangelijos atminimas ir pasakojimas, p. 201.
26 Plg. L. STACHOWIAK. Komentarz praktyczny do Nowego Testamentu, t. I, p. 198.
27 Plg. A. RUBŠYS. Raktas á Naujàjá Testamentà, t. I, p. 159.
28 Plg. L. STACHOWIAK. Komentarz praktyczny do Nowego Testamentu, t. I, p. 328.
29 Plg. Katolicki komentarz Biblijny, p. 1075.
30 Plg. J. KOZYRA. Paweù apostoù – sùuga Ewangelii. – www.opoka.org.pl.
31 Plg. G. PULCINELLI. Apaðtalo Pauliaus paþinimo abëcëlë. – Vilnius: Katalikø pasaulio leidiniai, 2008. P. 45–46.
32 Plg. R. RECÙAW. W jakim kierunku prowadziã wspolnotæ? – www.wspolnoty.jezuici.pl.
33 Plg. M. LIPIÑSKI. Úw. Paweù –Apostoù narodów. – http:www.oltarz.pl.
34 Plg. G. PULCINELLI. Apaðtalo Pauliaus paþinimo abëcëlë, p. 54.
35 Plg. W. RAKOCY. Wprowadzenie do piúmieninictwa Apostoùa Pawùa. – www.swietypawel.pl.
36 Plg. G. PULCINELLI. Apaðtalo Pauliaus paþinimo abëcëlë, p. 55–57.
37 Plg. R. Pindel. Od ewangelizacji do wspólnoty. – Kraków, 2000. P. 76–77.
38 Plg. A. RUBŠYS. Komentarai, p. 629.
39 Plg. R. PINDEL. Od ewangelizacji do wspólnoty, p. 78.
40 Plg. E. S. SANDERS. Istorinis Jëzaus asmuo, p. 113–114.

________________________
„Baþnyèios þinios“, 2011, Nr. 16